Pirmajai priskiriamos tokios technologijos ir sprendimai, kurie esamomis ekonominėmis sąlygomis generuoja teigiamą ekonominį efektą, t.y. patiriami energijos sutaupymai atperka įdėtas investicijas. (įrengiama šilumos rekuperacija, panaudojamas lietaus vanduo, atsisakoma kaitrinių lempų).

Antrajai priemonių grupei priskiriamos priemonės, kurių įdiegimo ekonominis patrauklumas nepasiekiamas be papildomų paramos mechanizmų (energijai gauti panaudojami atsinaujinantys energijos šaltiniai, įrengiami oro aušinimo tuneliai, trigeneracinės sistemos).

Trečioji priemonių grupė, kurios yra ekonomiškai nepatrauklios, tačiau turi aiškią darnios plėtros dedamąją (termoaktyvios pastato sistemos: masyviose pastato konstrukcijose (grindys) integruojami vamzdiniai šilumokaičiai. Jai tekantis vandens srautas gali vykdyti patalpų mikroklimato reguliavimo funkciją.

Ketvirtoji priemonių grupė, grynai „žalios technologijos“ jos neatsiperka, tačiau statytojas vadinamas aplinkosaugai sąmoningas: nenaudoti pastate medienos iš tropinių miškų. Siūloma tai daryti mūsų pastate, šiukšlių surinkimą visame pastate nuo darbo vietų iki pat šiukšlių konteinerių organizuoti taip, kad šiukšlės butų rūšiuojamos nuo pat darbo vietų ir būtų lengvai paskirstytos į atskirus konteinerius.

Auganti tarptautinės visuomenės savimonė ir realiai taikomi ekonomikos reguliavimo mechanizmai skatina vystyti darnią antropogeninę veiklą. Vyraujančią visuotinę koncepcija galima būtų apibūdinti kaip žmogaus veiklos įtakos aplinkai minimizavimą.